Lenkų istorikas Lukasz Kaminski tekste „Gyvieji fakelai“ apžvelgia vieną dramatiškiausių pasipriešinimo komunistinei sistemai formų – viešus susideginimo protestus Rytų Europoje. Tarp žmonių, kurių poelgiai tapo istorijos simboliais, jis išskiria čeką Janą Palachą, lenką Ryszardą Siwiecą, lietuvį Romą Kalantą ir Rytų Vokietijos pastorių Oskarą Brüsewiczių.
Kaminskio tekstas svarbus ne tik dėl atskirų biografijų. Jis parodo platesnį laikmečio kontekstą, kai viešas protestas prieš okupaciją, cenzūrą, politinę priespaudą ar tikėjimo suvaržymus galėjo turėti itin skaudžių pasekmių.
Janas Palachas tapo Prahos pasipriešinimo simboliu
1969 metų sausio 16 dieną Prahoje protestą surengė Karolio universiteto studentas Janas Palachas. Jis buvo Prahos pavasario laikotarpio liudininkas ir matė, kaip po 1968 metų Varšuvos pakto kariuomenės įsiveržimo į Čekoslovakiją visuomenės pasipriešinimas palaipsniui silpnėjo.
Prieš savo protestą Palachas išsiuntė laiškus keliems adresatams. Juose reikalavo panaikinti cenzūrą ir nutraukti prosovietinės televizijos laidos transliacijas. Laišką jis pasirašė „Fakelas Nr. 1“.
Palachas mirė po kelių dienų, o jo protestas sukėlė didelį visuomenės atgarsį. Čekoslovakijoje vyko demonstracijos, o jo laidotuvės virto masiniu protestu prieš sovietinę okupaciją.
Kaminski pabrėžia, kad Palachas nebuvo vienintelis. Netrukus atsirado ir kitų žmonių, kurie pasirinko panašią protesto formą.
Ryszardas Siwiecas protestavo dar anksčiau
Dar iki Jano Palacho, 1968 metų rugsėjį, Varšuvoje protestą prieš invaziją į Čekoslovakiją surengė Ryszardas Siwiecas.
Jis buvo filosofijos išsilavinimą turėjęs lenkas, ilgą laiką platinęs politines proklamacijas. Prieš protestą Siwiecas buvo parengęs manifestą, kuriame kalbėjo apie laisvę, tiesą ir pasipriešinimą prievartai.
Jo protestas įvyko per oficialią Derliaus šventę, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių ir tuometės Lenkijos valdžios atstovai.
Tačiau politinė įvykio prasmė buvo slepiama. Saugumo struktūros mėgino visuomenei pateikti kitokį paaiškinimą, o apie tikruosius Siwieco motyvus plačiau pradėta kalbėti tik vėliau.
Romas Kalanta ir 1972-ųjų Kaunas
Lukaszo Kaminskio tekste svarbi vieta tenka ir Romui Kalantai.
1972 metų gegužės 14 dieną Kauno centre devyniolikmetis R. Kalanta surengė protestą, kuris tapo vienu ryškiausių antisovietinio pasipriešinimo įvykių Lietuvoje.
Po jo mirties užrašų knygelėje rastas sakinys: „Dėl mano mirties kaltinkite santvarką.“
Žinia apie Kalantos mirtį greitai pasklido. Į Kauną atvyko žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, taip pat iš Latvijos ir Estijos.
Sovietų valdžiai paskubinus laidotuves, prie Kalantos namų susirinkusi minia pradėjo protestuoti. Kauno gatvėse dvi dienas vyko neramumai, kuriuose daugiausia dalyvavo jaunimas. Skambėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai“, o keli šimtai protestuotojų buvo sulaikyti.
Sovietinė valdžia siekė Kalantos protestą aiškinti psichikos sveikatos problemomis. Kaminskio pateiktame tekste nurodoma, kad 1989 metais sudaryta psichologų ir psichiatrų komisija tokiam aiškinimui pagrindo nerado.
Po 1972 metų įvykių Lietuvoje sustiprėjo ir kitos pasipriešinimo formos. Buvo platinami atsišaukimai, atsirasdavo antisovietinių užrašų, kūrėsi slaptos jaunimo grupės.
R. Kalanta ilgainiui tapo vienu svarbiausių antisovietinio pasipriešinimo simbolių Lietuvoje.
Protestai vyko ir Rytų Vokietijoje
Kaminski savo tekste primena ir Rytų Vokietijos atvejus.
1976 metais pastorius Oskaras Brüsewiczius protestavo prieš komunistinės valdžios politiką jaunimo ir religijos atžvilgiu. Jo mirtis sukėlė didelį atgarsį Evangelikų bažnyčioje ir paskatino atviriau kalbėti apie santykius su valdžia.
Po dvejų metų panašų protestą surengė kitas pastorius – Rolfas Günteris.
Kaip ir kitose komunistinėse valstybėse, valdžia stengėsi tokių įvykių politinę reikšmę sumažinti arba juos aiškinti asmeninėmis problemomis.
Kodėl tokie protestai kartojosi?
Lukasz Kaminski kelia klausimą, kodėl XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose skirtingose šalyse atsirado panašių protestų.
Vienas galimų kontekstų – protestai prieš karą Vietname. Dar 1963 metais Saigone susidegino budistų vienuolis Thich Quang Ducas, o vėliau panašius protestus surengė ir kiti.
Šie įvykiai buvo plačiai nušviečiami pasaulio žiniasklaidoje, todėl, Kaminskio vertinimu, galėjo tapti vienu iš veiksnių, dariusių įtaką vėlesniems protestams Europoje.
Tačiau tiesioginių ryšių tarp atskirų žmonių sprendimų ne visada galima patvirtinti. Pavyzdžiui, keliama prielaida, kad Jano Palacho protestas galėjo turėti įtakos Romui Kalantai, tačiau tai nėra patvirtintas faktas.
Palacho ir Kalantos vardai liko istorijoje
Janas Palachas ir Romas Kalanta gyveno skirtingose valstybėse, tačiau jų protestai turėjo panašų poveikį – jie tapo visuomenės pasipriešinimo simboliais.
Palacho mirtis priminė pasauliui apie sovietų intervenciją į Čekoslovakiją, o Kalantos protestas tapo postūmiu viešiems antisovietiniams protestams Kaune.
Lukaszo Kaminskio „Gyvieji fakelai“ šiuos atvejus pateikia kaip platesnės Rytų Europos pasipriešinimo istorijos dalį. Originalų tekstą iš lenkų kalbos vertė Odeta Venckavičienė, o publikaciją parengė Zigmas Vitkus.
