Aukštumalos pelkė Nemuno deltoje išsiskiria ne tik savitu kraštovaizdžiu ir biologine įvairove, bet ir ypatinga reikšme pelkių mokslo istorijoje. Šiandien Aukštumalos pažintinis takas lankytojams suteikia galimybę iš arti pamatyti tūkstančius metų besiformavusią aukštapelkės ekosistemą.
Pelkė plyti Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioninio padalinio Kintų girininkijos teritorijoje, tarp Krokų Lankos ežero ir Kintų. Jos reikšmė peržengia Lietuvos ribas: 1902 metais vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas Carlas Albertas Weberis paskelbė Aukštumalai skirtą monografiją, laikomą pirmąja pasaulyje moksline monografija apie vieną aukštapelkę.
Pelkė, tapusi svarbiu mokslo objektu
Tyrinėdamas Aukštumalą, C. A. Weberis aprašė jos augaliją, sandarą ir formavimosi procesus. Šis darbas tapo svarbiu atspirties tašku tolesnei pelkių tyrimų raidai ir padėjo Aukštumalos vardui įsitvirtinti pasaulio pelkėtyros istorijoje.
Nors pelkė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti rami ir skurdi, jos gyvybės pasaulis yra gerokai įvairesnis. Čia aplinka rūgšti, o maisto medžiagų nedaug, todėl išliko organizmai, gebantys prisitaikyti prie tokių sąlygų.
Ką galima pamatyti einant taku?
Neseniai atnaujintas Aukštumalos pažintinis takas veda į aukštapelkės gilumą. Mediniu taku keliaujantys lankytojai gali pamatyti kiminų kilimus, žemas pušeles, atviras pelkės erdves ir tarp jų tyvuliuojančius ežerokšnius.
Dalis tako driekiasi senąja kūlgrindos trasa. Ji primena laikus, kai pelkė buvo ne lankytinas gamtos objektas, o vietos gyventojų kasdienės aplinkos dalis. Keičiantis metų laikams, kinta ir Aukštumalos spalvos bei augalija, todėl kraštovaizdis kiekvienu apsilankymu gali atrodyti vis kitaip.
Aukštapelkėje aptinkama daugiau kaip 20 rūšių kiminų. Šios samanos sukaupia daug vandens ir padeda palaikyti pelkei būdingą drėgmę. Čia taip pat auga saulašarės, spanguolės, viržiai, tyrulinės erikos ir šukeliniai kiminai.
Aukštumala svarbi ir paukščiams. Pelkėje pastebimi jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai bei didžiosios kuolingos.
Durpės saugo gamtos praeitį
Po pelkės paviršiumi susikaupė tūkstančius metų besiformavę durpių klodai. Dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos augalų liekanos skaidosi labai lėtai ir nevisiškai.
Durpėse išlieka žiedadulkių bei kitų organinių liekanų, todėl jos padeda mokslininkams atkurti ankstesnę augaliją ir suprasti, kaip laikui bėgant keitėsi aplinka. Šlapios pelkės taip pat yra svarbios anglies saugyklos, nes vandens prisotintose durpėse išlieka sukaupta didelė dalis organinės anglies.
Aukštumala saugoma nuo sausinimo padarinių
Pelkė nėra visiškai nepaliesta žmogaus veiklos. Dalis jos buvo sausinama, kai kur vykdyta ir tebevykdoma durpių gavyba. Sausinimo kanalai pakeitė natūralų vandens režimą: nukritus vandens lygiui, pelkė pradeda sausėti, keičiasi augalija, sparčiau auga medžiai ir krūmai, o durpės ima intensyviau skaidytis.
Šiandien vakarinė Aukštumalos dalis priklauso Aukštumalės telmologiniam draustiniui. Pelkė taip pat patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas, o Nemuno delta pripažinta tarptautinės svarbos šlapžeme pagal Ramsaro konvenciją.
VMU miškininkai kartu su saugomų teritorijų specialistais rūpinasi pelkės buveinių išsaugojimu. Siekiant mažinti ankstesnio sausinimo poveikį, vykdomi gamtotvarkos darbai ir šalinama dalis sumedėjusios augalijos.
Lankantis būtina nenukrypti nuo įrengto tako, neskinti augalų, netrikdyti gyvūnų ir nepalikti atliekų. Aukštapelkės augalija atsikuria lėtai, todėl net nedidelis nukrypimas nuo maršruto gali palikti ilgai išliekančių pėdsakų.
Šaltinis: elta.lt
