Tarptautinis vaikų išvežimas į kitą valstybę ne visada reiškia, kad vaikas privalo būti nedelsiant grąžintas į ankstesnę gyvenamąją vietą. Tokiose bylose teismai turi įvertinti ne tik tėvų teises, bet ir galimą fizinę ar psichologinę žalą vaikui.
Šią dilemą nagrinėjo Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorės dr. Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė ir dr. Katarzyna Bogdziewicz. Jos dalyvavo 19-ajame Tarptautinės šeimos teisės draugijos pasauliniame kongrese Stambule, į kurį susirinko daugiau kaip 300 šeimos teisės ekspertų, mokslininkų ir praktikų iš beveik 50 valstybių.
Kai išvykstama dėl smurto šeimoje
Vienas iš dažniausių sudėtingų scenarijų susiklosto tuomet, kai vienas iš tėvų su vaikais išvyksta į kitą šalį ir teigia taip pasielgęs dėl nesaugios aplinkos šeimoje. Kitas iš tėvų gali kreiptis į institucijas, reikalaudamas vaiką grąžinti, nes jis išvežtas be sutikimo.
Tokiais atvejais vertinama ne tik tai, kur buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta ir ar išvykimas buvo teisėtas. Teismas turi nustatyti, kokia aplinka vaiko lauktų grįžus, ar jam grėstų realus pavojus ir kokios būtų tokio sprendimo pasekmės.
Grėsmę gali kelti ne vien fizinis smurtas. Taip pat vertinami psichologinis smurtas, kontrolė, grasinimai ir kitos aplinkybės, galinčios paveikti vaiko gerovę. MRU profesorės teigimu, vien formalaus sprendimo dėl smurto buvimas ar nebuvimas ne visada leidžia tinkamai įvertinti realią šeimos situaciją.
Teisinės taisyklės numato išimtis
Tarptautinio vaikų išvežimo tvarką reglamentuoja 1980 metų Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Europos Sąjungos reglamentas „Briuselis II ter“. Šios taisyklės skirtos užkirsti kelią situacijoms, kai vienas iš tėvų savo sprendimu perkelia vaiką į kitą šalį ir taip pakeičia teisinę aplinką, kurioje sprendžiamas šeimos ginčas.
Vis dėlto teisėje numatyta galimybė vaiko negrąžinti, jei nustatoma, kad grįžimas jam sukeltų rimtą fizinę ar psichologinę žalą. Todėl tarptautinis vaikų išvežimas kiekvienu atveju turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus vaiko patirtį ir šeimos aplinkybes.
Karas Ukrainoje iškėlė naujų klausimų
Šią teisinę dilemą dar labiau sustiprino plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą. Dėl karo šeimos buvo priverstos skubiai kirsti valstybių sienas, vaikai atsidūrė kitose šalyse, o kai kuriais atvejais trūko dokumentų ar patikimos informacijos apie jų šeimos situaciją.
Vien karo faktas savaime nereiškia, kad vaikas negali būti grąžintas. Tačiau sprendžiant dėl grįžimo būtina įvertinti konkrečią vietą, į kurią jis būtų siunčiamas, esamą saugumo padėtį ir galimas pasekmes jo gerovei.
Pasak dr. Katarzyny Bogdziewicz, tokiose bylose ypač svarbus skirtingų valstybių institucijų bendradarbiavimas. Informacija turi būti gaunama pakankamai greitai, tačiau kartu būtina užtikrinti išsamų ir individualų vaiko situacijos vertinimą.
Vertinama ir vaiko nuomonė
Šiuolaikinėje tarptautinėje šeimos teisėje vaikas vis dažniau vertinamas kaip savarankiškų teisių turėtojas, o ne tik suaugusiųjų sprendimų objektas. Dėl to tarptautinio vaikų išvežimo bylose gali būti svarbi ir paties vaiko nuomonė.
Vaiko balsas nėra vienintelis sprendimo kriterijus. Jis taip pat neturėtų būti verčiamas rinktis vieno iš tėvų ar tapti jų konflikto tarpininku. Vis dėlto vaiko patirtis ir jo požiūris gali padėti nustatyti, kokia aplinka jam būtų saugiausia ir geriausiai atitiktų jo interesus.
Tokiose bylose susiduria pareiga užkirsti kelią vienašališkam vaiko išvežimui ir būtinybė apsaugoti jį nuo realios žalos. Todėl galutinis sprendimas turi būti grindžiamas ne vien formaliu teisės taisyklių taikymu, bet ir konkretaus vaiko saugumo bei gerovės įvertinimu.
Šaltinis: elta.lt
