Kauno darželinukai ir moksleiviai saugaus elgesio taisykles prisiminė pasitelkę piešinius. Vaikams skirtos veiklos tikslas buvo paprastai ir suprantamai kalbėti apie situacijas, kuriose neatsargus elgesys gali baigtis nelaime. Saugus vaikų elgesys gatvėje išlieka tema, kurią svarbu kartoti ir namuose, ir ugdymo įstaigose.
Piešimas šiuo atveju tapo ne vien kūrybine užduotimi. Vaikai galėjo vaizduoti saugų elgesį ir kartu aptarti, kodėl tam tikrų taisyklių reikia laikytis.
Taisyklę neužtenka vien žinoti
Vaikas gali žinoti, kad gatvę reikia kirsti per pėsčiųjų perėją, tačiau realioje situacijoje jo dėmesį gali atitraukti draugai, telefonas ar aplinka. Todėl saugaus elgesio įpročius reikia nuolat kartoti.
Vaikui verta priminti:
- prieš žengiant į važiuojamąją dalį sustoti ir įvertinti situaciją;
- gatvę kirsti tik įsitikinus, kad tai saugu;
- prie kelio nebėgioti ir nežaisti;
- einant ar važiuojant dviračiu nesutelkti viso dėmesio į telefoną;
- tamsiuoju paros metu pasirūpinti, kad vairuotojai vaiką galėtų pastebėti;
- automobilyje visada naudoti pagal amžių ir ūgį tinkamas saugos priemones.
Mažesniems vaikams abstrakčius perspėjimus suprasti sunkiau. Dėl to konkrečių situacijų aptarimas, piešimas ar saugaus maršruto iki mokyklos išbandymas gali padėti taisykles susieti su realia aplinka.
Saugus kelias į mokyklą prasideda dar namuose
Prasidėjus mokslo metams ar pasikeitus vaiko kasdieniam maršrutui, tėvams naudinga kartu jį pereiti. Reikėtų parodyti vietas, kuriose galima saugiai kirsti gatvę, ir aptarti sudėtingesnes sankryžas.
Saugus vaikų elgesys gatvėje ypač priklauso nuo įpročių. Jei vaikas kasdien mato suaugusiuosius kertant gatvę neleistinoje vietoje ar nepaisant šviesoforo, vien žodinių perspėjimų gali nepakakti.
Vyresniems vaikams aktualūs ir kiti pavojai. Savarankiškai judant mieste atsiranda dviračiai, paspirtukai, viešasis transportas ir telefonai. Todėl saugaus elgesio taisyklės turi keistis kartu su vaiko amžiumi.
Ką verta patikrinti kartu su vaiku
Paprastas būdas įsitikinti, ar vaikas pasirengęs savarankiškam keliui, yra leisti jam pačiam paaiškinti savo veiksmus.
Galima paprašyti parodyti, kur jis kirstų gatvę, ką darytų neveikiant šviesoforui ar kaip elgtųsi išlipęs iš autobuso. Taip greitai paaiškėja ne tik tai, kokias taisykles vaikas moka, bet ir kaip jas supranta.
Kauno vaikų piešiniais prisimintos taisyklės yra vienas iš būdų apie saugumą kalbėti ne vien teoriškai. Saugus vaikų elgesys gatvėje formuojamas palaipsniui, todėl prie tų pačių principų verta sugrįžti vaikui augant ir tampant savarankiškesniam.
