Vakarų Vokietijoje archeologai atkasė 934 romėniškų sidabrinių denarų lobį. Adriano laikų monetų lobis laikomas didžiausiu šalyje aptiktu tokio laikotarpio monetų rinkiniu. Bendras jo sidabro svoris siekia apie 3,1 kilogramo.
Radiniui aptikti padėjo metalo ieškikliu lauką tyrinėjęs vokietis Oliveris Riedlis. Iš pradžių jis rado 15 sidabrinių monetų, tačiau prietaisas toliau signalizavo apie po žeme esančius daiktus. Vyras pats kasinėjimų netęsė ir apie radinį informavo Reino krašto archeologijos paminklų apsaugos tarnybą LVR.
Į vietą atvykę archeologai iškasė visą monetų sankaupą. Tyrėjai mano, kad ji buvo paslėpta II amžiaus antrojoje pusėje.
Monetos leidžia nustatyti lobio laiką
Vėliausia iš rastų monetų nukaldinta 124 arba 125 metais. Tai leidžia lobio paslėpimą sieti su imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpiu, trukusiu nuo 117 iki 138 metų.
Pasak LVR, Adriano laikų monetų lobis yra didžiausias Vokietijoje ir penktas pagal dydį pasaulyje tarp žinomų šio laikotarpio denarų rinkinių.
Dauguma monetų buvo nukaldintos valdant Flavijų dinastijos imperatoriams, kurie Romos imperiją valdė 69-96 metais. Tačiau viena moneta išsiskyrė savo amžiumi. Ji nukaldinta dar 148 metais prieš mūsų erą, Romos Respublikos laikais.
Taigi, kai lobis buvo paslėptas, seniausiai monetai jau buvo daugiau kaip 270 metų. Nepaisant to, ji vis dar cirkuliavo ir buvo naudojama kaip pinigas.
Lobis galėjo būti kaupiamas dešimtmečius
Skirtingų laikotarpių monetų derinys leidžia manyti, kad turtas buvo kaupiamas ilgą laiką. Archeologai neatmeta, kad didelė dalis pinigų galėjo būti surinkta apie 100-uosius mūsų eros metus, tačiau į žemę visas lobis pateko jau valdant Adrianui.
Tiksli priežastis, kodėl monetos buvo paslėptos, nežinoma. Archeologas Erichas Klassenas svarstė, kad savininkas galėjo taip saugoti santaupas. Senovės Romoje nebuvo bankų, todėl didesnių pinigų sumų slėpimas buvo vienas iš būdų apsaugoti turtą.
Neatmetama ir galimybė, kad lobio savininkas mirė arba dėl kitų priežasčių nebegalėjo grįžti į slėptuvę. Jo tapatybė iki šiol nenustatyta.
LVR tyrėja Rachelė Otte palygino monetų vertę su tuometinėmis Romos karių pajamomis. Legionierius per metus gaudavo apie 300 denarų, tačiau maždaug pusę atlyginimo turėdavo skirti maistui ir ekipuotei. Todėl, norėdamas sukaupti sumą, prilygstančią rastam turtui, karys visas po būtinų išlaidų likusias pajamas būtų turėjęs taupyti maždaug šešerius metus.
Monetos buvo paslėptos inde
Archeologai monetų sankaupą iš žemės iškėlė kaip vientisą bloką ir nugabeno į LVR muziejaus Landesmuseum restauravimo dirbtuves Bonoje. Prieš išardydami žemės sluoksnį specialistai jį ištyrė rentgeno spinduliais.
Nuotraukose aptikta keraminio indo fragmentų ir šiaudų pėdsakų. Tai leido manyti, kad denarai iš pradžių buvo sudėti į puodą, kurio viduje buvo šiaudų paklotas.
Per šimtmečius dirbant laukus keraminis indas suiro, o jo turinys pasklido dirvožemyje. Vis dėlto archeologams pavyko surinkti visas 934 monetas. Šis Adriano laikų monetų lobis dabar suteikia tyrėjams galimybę išsamiau nagrinėti romėnų pinigų apyvartą ir turto kaupimą.
Šaltinis: unian.net
