Jūratė Regina Statkutė de Rosales buvo viena iš ryškesnių Venesuelos lietuvių bendruomenės asmenybių, kurios gyvenimas sujungė tarpukario Lietuvą, pokario emigraciją, žurnalistiką Pietų Amerikoje ir ilgus metus trukusį domėjimąsi baltų praeitimi. 2011 metų birželio 15 dieną Vilniaus pedagoginis universitetas jai suteikė garbės daktarės vardą. Tyrinėtojos darbai Lietuvoje sulaukė nemažo susidomėjimo, nors jos istorinės hipotezės akademinėje bendruomenėje buvo vertinamos nevienodai.
J. Statkutė de Rosales gimė 1929 metų rugsėjo 9 dieną Kaune. Jos gyvenimo istorijoje atsispindi ir sudėtingi XX amžiaus Lietuvos įvykiai. Vaikystėje ji gyveno Paryžiuje, vėliau grįžo į Lietuvą, o artėjant antrajai sovietų okupacijai kartu su motina pasitraukė į Vakarus. Galiausiai jos namais tapo Venesuela.
Vaikystė prasidėjo Kaune, mokėsi ir Paryžiuje
Jūratė augo inteligentų šeimoje. Jos tėvas Jonas Statkus buvo tarpukario Lietuvos saugumo veikėjas, vadovavęs Valstybės saugumo departamentui. Vėliau jis taip pat vadovavo bendrovei „Pažanga“.
Tėvams gyvenant Prancūzijoje, Jūratė pradžios mokyklą lankė Paryžiuje. Šeima ten gyveno iki 1938 metų. Sugrįžusi į Lietuvą ji mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Šeimos gyvenimą sukrėtė sovietinė Lietuvos okupacija. 1940 metų liepą Jonas Statkus buvo suimtas NKVD. Jis kalintas Maskvoje, o šeima ilgą laiką neturėjo patikimų žinių apie jo likimą. J. Statkutė de Rosales vėliau daug metų siekė išsiaiškinti, kas nutiko jos tėvui.
1944 metais Jūratė su motina pasitraukė į Vakarus. Prancūzijoje ji tęsė mokslus, o 1950 metais Paryžiuje įgijo prancūzų kalbos mokytojos specialybę.
Venesuela tapo jos namais
1951 metais J. Statkutė de Rosales persikėlė į Venesuelą ir apsigyveno Karakase. Tai tapo svarbiausiu jos gyvenimo posūkiu, nes šioje Pietų Amerikos valstybėje ji praleido daugiau kaip septynis dešimtmečius.
Mokslų ji neapleido ir persikėlusi už Atlanto. 1953 metais Kolumbijos universitete Niujorke studijavo anglų kalbą, o 1953–1958 metais Vakarų Europos universitetuose mokėsi užsienio kalbų ir istorijos.
Venesueloje Jūratė sukūrė šeimą. 1960 metais ji ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales. Šeima užaugino penkis sūnus: Luisą, Joną, Šarūną, Rimą ir Saulių. Net gyvendama ispaniškai kalbančioje aplinkoje J. Statkutė de Rosales stengėsi namuose išlaikyti lietuvių kalbą.
Būtent šeimos daugiakalbystė vėliau tapo viena iš aplinkybių, paskatinusių ją giliau domėtis kalbų panašumais. Savo tekstuose ji pasakojo atkreipusi dėmesį į vaikų pastebimus lietuvių ir ispanų kalbų žodžių bei formų panašumus. Ilgainiui šis domėjimasis išaugo į platesnius istorijos ir kalbotyros šaltinių tyrinėjimus.
Ilgus metus dirbo Venesuelos žiniasklaidoje
J. Statkutė de Rosales Venesueloje tapo ne tik lietuvių bendruomenės nare, bet ir profesionalia žurnaliste.
Nuo 1985 metų ji buvo demokratinės krypties politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraščio „Zeta“ vyriausioji redaktorė. Ji taip pat bendradarbiavo su lietuviška spauda Jungtinėse Valstijose, tarp jos leidinių buvo Klyvlende leistas laikraštis „Dirva“.
Žurnalistinis darbas užėmė didelę jos profesinio gyvenimo dalį. Venesueloje ji rašė apie šalies politinius ir visuomeninius procesus, dalyvaudavo radijo ir televizijos laidose.
Ryšio su Lietuva ji neprarado. Lietuviška veikla, bendravimas su išeivija ir domėjimasis Lietuvos istorija išliko svarbia jos gyvenimo dalimi net tada, kai nuo gimtosios šalies ją skyrė tūkstančiai kilometrų.
Nuo kalbų panašumų iki baltų proistorės
Plačiajai Lietuvos visuomenei J. Statkutė de Rosales tapo žinoma pirmiausia dėl savo darbų apie baltų proistorę.
Ji tyrinėjo istorinius ir kalbinius šaltinius, daug dėmesio skyrė gotų, gudų ir baltų santykio klausimui. Autorė kėlė hipotezę, kad dalis istorijoje gotais ar gudais vadintų žmonių buvo susiję su baltais ir kad baltų vaidmuo Europos istorijoje galėjo būti didesnis, nei įprastai teigiama istoriografijoje.
Per ilgus darbo metus ji paskelbė ne vieną šiai temai skirtą veikalą.
Tarp žinomiausių J. Statkutės de Rosales darbų:
- „Baltų kalbų pėdsakai Iberų pusiasalyje“
- „Gudai. Pamesta Europos istorijos pakopa“
- „Gudai“
- „Gotai ir baltai“
- „Didžiosios apgavystės“
- „Senasis aisčių giminės metraštis“
- „Europos šaknys ir mes, lietuviai“
1985 metais pasirodė jos darbas apie baltų kalbų pėdsakus Iberijos pusiasalyje. 1998 metais išleistas veikalas „Gudai. Pamesta Europos istorijos pakopa“, o 2004 metais pasirodė „Gudai“ ir „Gotai ir baltai“. 2007 metais Vilniuje išleistos „Didžiosios apgavystės“, 2009 metais Kaune pasirodė „Senasis aisčių giminės metraštis“, o 2011 metais išleista „Europos šaknys ir mes, lietuviai“. Pastarasis veikalas vėliau buvo iš esmės papildytas ir 2015 metais išleistas pavadinimu „Europos šaknys“.
Jos teorijos sukėlė akademinių ginčų
J. Statkutės de Rosales populiarumas ir jai skirti apdovanojimai nereiškia, kad jos istorinės teorijos tapo visuotinai priimta akademinio mokslo pozicija.
Jos baltų proistorės koncepcija buvo ir tebėra vertinama nevienodai. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad tyrinėtoja savo darbuose naudojo daug šaltinių, tarp jų ir kitų tyrinėtojų mažai naudotus, tačiau jos išvados sulaukė skirtingų vertinimų.
Diskusijos ypač kilo dėl gotų ir baltų tapatinimo bei istorinių vardų interpretavimo. „Vorutoje“ buvo skelbiama ir jos kritikų, ir pačios J. Statkutės de Rosales atsakymų. Pavyzdžiui, 2012 metais ji viešai atsakė į kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos kritiką, kurioje jos darbai buvo vertinami kaip pseudomoksliniai.
Todėl kalbant apie jos palikimą reikėtų skirti du dalykus. J. Statkutės de Rosales publikacijos neabejotinai paskatino visuomenės susidomėjimą baltų istorija ir senaisiais šaltiniais, tačiau jos konkrečios išvados apie gotų bei baltų ryšius nėra pateikiamos kaip neginčijama akademinė pozicija.
2011 metais suteiktas garbės daktarės vardas
Vienas ryškiausių J. Statkutės de Rosales veiklos įvertinimų Lietuvoje buvo 2011 metų birželio 15 dieną Vilniaus pedagoginiame universitete jai suteiktas garbės daktarės vardas.
Būtent apie šį įvykį 2011 metų birželio 16 dieną skelbė „Voruta“. Garbės daktarės vardo suteikimas tapo proga Lietuvoje plačiau pristatyti ne tik jos baltų praeities tyrinėjimus, bet ir neįprastą pačios autorės gyvenimo istoriją.
Tą dieną ji buvo apdovanota ir Vilniaus pedagoginio universiteto medaliu. Išlikęs ir iškilmių garso įrašas.
Tuo metu universitetas dar vadinosi Vilniaus pedagoginiu universitetu. 2011 metų rudenį jo pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos edukologijos universitetą, todėl vėlesniuose šaltiniuose J. Statkutė de Rosales taip pat vadinama Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktare.
Buvo apdovanota ir Lietuvos valstybės
Garbės daktarės vardas nebuvo vienintelis jos veiklos įvertinimas.
1996 metais J. Statkutė de Rosales buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Venesueloje ji buvo įvertinta Andréso Bello ordinu.
Šie apdovanojimai atspindėjo platesnę jos veiklą, apimančią žurnalistiką, lietuvybės puoselėjimą išeivijoje ir domėjimąsi Lietuvos bei baltų istorija.
Lietuvių kalbą išsaugojo ir savo šeimoje
J. Statkutės de Rosales ryšys su Lietuva neapsiribojo knygomis ar viešais pasisakymais. Lietuvių kalba buvo vartojama ir jos šeimoje Venesueloje.
Ji yra pasakojusi, kad su penkiais sūnumis kalbėdavo lietuviškai, nors jų tėvas su šeima bendravo ispaniškai. Vaikų pastebėti dviejų kalbų panašumai, anot pačios tyrinėtojos, tapo vienu iš impulsų giliau domėtis kalbų istorija.
Tai išskiria jos biografiją iš daugelio kitų emigracijos istorijų. Iš Lietuvos pasitraukusi dar paauglystėje ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Pietų Amerikoje, ji lietuvių kalbą perdavė ir savo vaikams.
Jos gyvenimas sudomino dokumentinio kino kūrėjus
J. Statkutės de Rosales asmenybė sulaukė ir dokumentinio kino kūrėjų dėmesio.
2012 metais lietuviai lankėsi jos namuose Venesueloje, filmavo jos kasdienybę ir darbą redakcijoje. „Versmės“ leidykla tuo metu rašė, kad J. Statkutė de Rosales ir vyresniame amžiuje aktyviai dirbo, o rytais rašydavo politinius tekstus žurnalui „Zeta“.
2013 metais režisierius Stasys Petkus sukūrė dokumentinį filmą „Jūratė Statkutė de Rosales. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai“.
Jos pasakojimas vėliau tapo svarbus ir kitiems Venesuelą fiksavusiems lietuvių dokumentikos kūrėjams. 2024 metais LRT pasakojo apie Irmanto Škėrio ir Rido Beržausko keliones po ekonominės bei politinės krizės apimtą Venesuelą. Viena jų įsimintinų pažinčių buvo būtent J. Statkutė de Rosales, o jos pasakojimas tapo viena dokumentinio darbo ašių.
Dešimtmečius ieškojo žinių apie tėvą
Asmeninėje J. Statkutės de Rosales istorijoje itin skaudi buvo tėvo Jono Statkaus lemtis.
1940 metų liepos 6 dieną sovietų okupacinė valdžia jį suėmė kartu su kitais nepriklausomos Lietuvos pareigūnais. Jis buvo išvežtas į Maskvą ir kalintas sovietų kalėjimuose. Šeimai daugelį metų trūko patikimų žinių apie jo likimą.
J. Statkutė de Rosales šio klausimo nepamiršo ir pati ieškojo dokumentų. „Versmės“ leidyklos paskelbtoje medžiagoje nurodoma, kad galiausiai buvo rasti dokumentai apie 1941 metais SSRS Aukščiausiojo Teismo Karo kolegijos Jonui Statkui skirtą mirties bausmę. Ši jos šeimos istorijos dalis išsamiau viešai aptarta jau 2023 metais.
Taigi jos ryšį su Lietuvos XX amžiaus istorija formavo ne vien akademinis susidomėjimas. Sovietinė okupacija tiesiogiai palietė šeimą, o 1944 metais ir pačiai Jūratei teko palikti Lietuvą.
Mirė likus kelioms dienoms iki 94-ojo gimtadienio
Jūratė Regina Statkutė de Rosales mirė 2023 metų rugsėjo 4 dieną Karakase. Jai buvo 93 metai, o iki 94-ojo gimtadienio buvo likusios vos kelios dienos. Apie jos mirtį pranešė dokumentinį filmą apie tyrinėtoją kūręs režisierius Stasys Petkus.
Iki gyvenimo pabaigos ji liko glaudžiai susijusi su dviem labai skirtingais pasauliais. Lietuvoje prasidėjęs jos gyvenimas dėl karo ir okupacijos pasuko per Prancūziją į Venesuelą, kur ji sukūrė šeimą ir padarė ilgą žurnalistinę karjerą.
Lietuvoje jos vardas labiausiai išliko susijęs su baltų proistorės tyrinėjimais. Vieniems jos darbai tapo paskata naujai domėtis senaisiais šaltiniais, kiti mokslininkai juose įžvelgė rimtų metodologinių problemų. Dėl to J. Statkutės de Rosales palikimas apima ne tik jos parašytas knygas ir gautus apdovanojimus, bet ir ilgai vykusias diskusijas apie tai, kaip turėtų būti interpretuojama seniausia baltų ir Europos istorija.
2011 metų birželio 15 dieną Vilniaus pedagoginio universiteto suteiktas garbės daktarės vardas tapo vienu reikšmingiausių jos ryšio su Lietuva įvertinimų. Nors tuo metu J. Statkutė de Rosales jau šešis dešimtmečius gyveno Venesueloje, lietuvių kalba, Lietuvos istorija ir baltų praeities klausimai išliko svarbia jos veiklos dalimi iki pat gyvenimo pabaigos.
