Paryžius, Madridas ir Praha atsisakė nuomojamų elektrinių paspirtukų, tačiau pačių paspirtukų šiuose miestuose neuždraudė. Lietuvoje, VILNIUS TECH mokslininkės Editos Juodvalkienės nuomone, taip pat nereikėtų skubėti rinktis draudimų. Elektrinių paspirtukų saugumas pirmiausia priklauso nuo tinkamos infrastruktūros, aiškių taisyklių ir atsakingo vairuotojų elgesio.
Elektriniai paspirtukai miestuose jau seniai nėra naujovė. Jie patogūs trumpoms kelionėms, leidžia greitai pasiekti viešojo transporto stotelę ar išvengti automobilių spūsčių. Tačiau augant jų populiarumui atsirado ir daugiau konfliktų su pėsčiaisiais bei kitais eismo dalyviais.
E. Juodvalkienė šiuo metu rengia disertaciją apie infrastruktūrą, pritaikytą saugiam elektrinių paspirtukų eismui. Mokslininkės teigimu, vien vairuotojų elgesiu visų problemų paaiškinti negalima.
Paspirtukui duobė pavojingesnė nei automobiliui
Viena iš problemų yra pati miestų infrastruktūra. Elektrinių paspirtukų ratai nedideli, todėl duobė, plyšys, aukštesnis bortelis ar kitas dangos nelygumas gali turėti gerokai didesnę įtaką nei važiuojant automobiliu ar kita transporto priemone su didesniais ratais.
Dėl to svarbi ne tik dviračių takų gausa, bet ir jų būklė bei vientisumas.
Jeigu takas staiga baigiasi, paspirtuko vairuotojas turi greitai nuspręsti, kur važiuoti toliau. Kartais tenka persikelti į važiuojamąją dalį, kitur maršrutas veda į bendrą erdvę su pėsčiaisiais. Būtent tokiose vietose didėja netikėtų manevrų, griuvimų ir susidūrimų tikimybė.
Mokslininkė atkreipia dėmesį ir į vieną miestų planavimo klaidą. Negalima manyti, kad paspirtukams automatiškai tinka visa dviračiams skirta infrastruktūra. Reikia vertinti visą maršrutą nuo kelionės pradžios iki pabaigos, o ne pavienes gerai įrengtas tako atkarpas.
Pėstieji ir paspirtukai juda visiškai skirtingai
Bendra erdvė su pėsčiaisiais kelia kitokių problemų. Žmogus gali staiga sustoti, pasisukti ar žengti į šoną, o elektrinis paspirtukas juda greičiau ir yra palyginti tylus.
Didžiausias dėmesys tokiose vietose turėtų būti skiriamas vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms bei regos ar klausos negalią turintiems asmenims. Pasak E. Juodvalkienės, bendrose erdvėse reikia mažesnio greičio, saugaus atstumo ir aiškiai suprantamos eismo tvarkos.
Tačiau infrastruktūra nėra vienintelė problema. Riziką didina ir važiavimas dviese, naudojimasis telefonu, staigūs manevrai, netinkamai pasirinktas greitis ar vairavimas apsvaigus. Saugumui įtakos turi ir šalmo bei matomumą gerinančių priemonių naudojimas.
Yra ir dar vienas svarbus aspektas – patirtis. Išsinuomoti paspirtuką ir pradėti kelionę galima labai greitai, tačiau gebėjimas juo saugiai važiuoti neatsiranda automatiškai. Vairuotojui reikia mokėti stabdyti, numatyti manevrus ir laiku pastebėti pavojingą kelio dangą.
Kodėl Paryžius ir Madridas pasakė „ne“ nuomai?
Kai kurie Europos miestai nusprendė problemą spręsti atsisakydami dalijimosi paslaugų. Čia svarbus skirtumas: kalbama ne apie visų elektrinių paspirtukų draudimą.
Paryžiuje nuomojamų elektrinių paspirtukų neliko 2023 metais. Sprendimas buvo siejamas su eismo įvykiais, netvarkingu paspirtukų statymu ir gyventojų nepasitenkinimu. Asmeniniais paspirtukais mieste ir toliau galima važiuoti.
Madridas 2024 metais panaikino dalijimosi paslaugų operatorių leidimus, nes nebuvo užtikrinta pakankama važiavimo ir statymo kontrolė. Nuo 2026 metų pradžios dalijimosi elektriniais paspirtukais paslaugos atsisakė Praha, o nuo balandžio – Florencija. Barselonoje tokia paslauga neleidžiama nuo 2019 metų.
Kiti miestai išbandė švelnesnes priemones. Osle buvo ribojamas nuomojamų paspirtukų skaičius ir jų nuoma naktimis. Stokholmas pasirinko leidimų sistemą bei nustatė sąlygas operatoriams.
Briuselis paspirtukų naudojimą reguliavo pasitelkdamas duomenis apie realų jų naudojimą, tačiau ir čia nuspręsta nuo 2027 metų nebetęsti dalijimosi paslaugų operatorių leidimų.
Taigi Europos miestų patirtis nėra vienoda. Vienur ribojamas paspirtukų skaičius ar naudojimo laikas, kitur griežčiau kontroliuojami operatoriai, o kai kur nuomos paslaugos apskritai atsisakoma.
Lietuvai siūlo neskubėti drausti
E. Juodvalkienė mano, kad elektriniai paspirtukai iš miestų neišnyks. Jie patogūs trumpoms kelionėms ir gali papildyti viešojo transporto sistemą, todėl svarbiausias klausimas yra ne kaip juos pašalinti, o kaip saugiai įtraukti į bendrą miesto eismą.
Tam, pasak mokslininkės, reikalingi keli tarpusavyje susiję dalykai:
- Aiškios važiavimo ir statymo taisyklės
- Tinkamas greičio reguliavimas
- Dalijimosi paslaugų operatorių kontrolė
- Vairuotojų ir kitų eismo dalyvių švietimas
- Vientisa ir gerai prižiūrima infrastruktūra
Elektrinių paspirtukų saugumas priklauso nuo visos sistemos. Net atsargiam vairuotojui sudėtinga saugiai važiuoti, jei takas staiga nutrūksta ar jo danga prastos būklės. Lygiai taip pat gera infrastruktūra neapsaugos nuo žmogaus, kuris važiuoja per greitai, naudojasi telefonu ar nepaiso kitų eismo dalyvių.
Todėl Lietuvos miestams gali tekti spręsti ne vien klausimą, kiek paspirtukų leisti gatvėse. Ne mažiau svarbu, kur jais galima važiuoti, kur juos palikti ir kaip sukurti maršrutus, kuriuose paspirtukų vairuotojams, dviratininkams, automobiliams ir pėstiesiems tektų kuo mažiau konfliktuoti.
