Lietuvos žemės ūkio pridėtinė vertė iš vieno hektaro tebėra gerokai mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Ekspertų vertinimu, ūkių konkurencingumą galėtų sustiprinti ne tik didesnis našumas, bet ir veiklos diversifikacija bei didesnė užaugintos produkcijos dalis, perdirbama Lietuvoje.
Preliminariais „Eurostat“ duomenimis, praėjusiais metais vienam dirbamosios žemės hektarui Lietuvoje teko apie 500 eurų pridėtinės vertės. Europos Sąjungos vidurkis siekė maždaug 1 500 eurų už hektarą. Lenkijoje šis rodiklis buvo apie 1 450 eurų.
Lietuvos rodiklius mažina priklausomybė nuo javų
Lietuvos žemės ūkyje didelę dalį sudaro javų auginimas, todėl sektorius yra jautrus grūdų kainų pokyčiams, klimato sąlygoms ir augančioms sąnaudoms. Tuo metu Lenkijoje didesnę vertę padeda sukurti labiau diversifikuota gamyba, apimanti gyvulininkystę, vaisių, daržovių ir galutinių maisto produktų sektorius.
Vertinant pastarųjų trejų metų rezultatus, Lenkijoje vienam hektarui teko apie 1 200 eurų pridėtinės vertės, arba maždaug 2,5 karto daugiau nei Lietuvoje. Tai rodo, kad svarbus ne tik užauginamos produkcijos kiekis, bet ir tai, kokios kultūros pasirenkamos, kaip naudojami ištekliai ir kiek žaliavos perdirbama į didesnės vertės gaminius.
Diversifikacija gali padidinti ūkių pelningumą
Vienu iš būdų gerinti rezultatus laikomas veiklos derinimas. SEB banko duomenimis, ūkiai, kurie augalininkystę derina su gyvulininkyste ar kitomis veiklomis, ilguoju laikotarpiu vidutiniškai generuoja apie 30 proc. didesnį pelną nei specializuoti augalininkystės ūkiai.
Įvairesnė veikla taip pat gali sumažinti priklausomybę nuo vienos rūšies produkcijos kainų ir padėti geriau atlaikyti nepalankias oro sąlygas ar geopolitinius svyravimus. Didesnį potencialą turi negrūdinės ūkio šakos, vaisių ir daržovių auginimas, gyvulininkystė bei galutinių produktų gamyba.
Didžioji dalis grūdų iškeliauja kaip žaliava
Dar viena neišnaudota galimybė – žemės ūkio produkcijos perdirbimas. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pastaruosius penkerius metus į užsienį buvo išvežama kiek daugiau nei 80 proc. Lietuvoje užaugintų kviečių. Rapsų eksporto dalis siekė apie 65 proc.
Didesnę dalį šios produkcijos perdirbant šalies viduje, būtų galima gaminti ingredientus, maisto produktus, pašarų komponentus ar kitus didesnės vertės gaminius. Tokiu atveju ne tik ūkiams tektų didesnė galutinio produkto vertės dalis, bet ir daugiau ekonominės naudos liktų Lietuvoje.
Šiemet rinkoje jau matyti pokyčių. Atidaryta didelė rapsų perdirbimo gamykla turėtų padidinti Lietuvoje perdirbamų rapsų kiekį. Vertinama, kad ateityje eksportuojamos neperdirbtos rapsų žaliavos dalis galėtų sumažėti iki 45-55 proc.
Pieno sektorius rodo ilgesnės vertės grandinės naudą
Lietuvos pieno sektoriuje didžioji dalis žaliavos jau perdirbama šalies viduje. 2025 metais Lietuvoje buvo perdirbta 97 proc. supirkto žalio pieno, todėl jo eksportas kaip neperdirbtos žaliavos nėra reikšmingas.
Vis dėlto nemažai pieno produkcijos iš šalies iškeliauja kaip tarpiniai gamybos produktai. Dar didesnę vertę būtų galima sukurti plečiant galutinių vartojimo produktų gamybą, kurie pasiektų Lietuvos ir užsienio parduotuvių lentynas.
Ūkių sąnaudos auga sparčiau už dalį produkcijos kainų
Pokyčius skatina ir augančios veiklos išlaidos. 2020-2025 metais pagrindinės žemės ūkio sąnaudos Europos Sąjungoje vidutiniškai padidėjo apie 30 proc. Tuo pačiu laikotarpiu kviečių kainos augo maždaug 15 proc., o rapsų kainos didėjo panašiai kaip sąnaudos – apie 30 proc.
Siekiant sumažinti išlaidas, ūkiams gali padėti dirvožemio tyrimai, duomenų analizė, tikslioji žemdirbystė, melžimo robotai ir gyvulių būklės stebėjimo sistemos. Technologijos leidžia tiksliau naudoti trąšas, pašarus ir kitus išteklius, taip pat automatizuoti dalį procesų.
Vis dėlto vien efektyvesnės gamybos nepakanka. Didesnė žemės ūkio pridėtinė vertė būtų kuriama tuomet, kai kartu būtų mažinamos sąnaudos ir daugiau grūdų, pieno, mėsos bei daržovių paverčiama galutiniais produktais, ingredientais ar kitomis aukštesnės vertės prekėmis.
Šaltinis: elta.lt
