Europos žaliosios pramonės konkurencingumas tampa ne tik ekonominiu, bet ir geopolitinio saugumo klausimu. Europos Sąjunga siekia mažinti priklausomybę nuo Kinijos, tačiau verslo atstovai įspėja, kad dabartinėms paramos priemonėms trūksta masto, greičio ir bendros krypties.
Kinijos pramonę stiprina didelės valstybės subsidijos, leidžiančios gamintojams pasiūlyti mažesnes kainas. Tuo metu Europos Sąjungoje verslui dažniau siūlomos paskolos, rizikos pasidalijimo priemonės ir kitas finansavimas, kuris ne visada prilygsta tiesioginei valstybės paramai.
Konkurencingumą riboja energijos kaina ir biurokratija
Reaguodama į didėjančią konkurenciją, ES stiprina rinkos apsaugos priemones ir skatina iniciatyvą „Made in Europe“. Ja siekiama didinti europietiškų technologijų paklausą, pritraukti investicijų į vietos gamybą ir sumažinti strateginę priklausomybę nuo Kinijos.
Žaliųjų finansų instituto l.e.p. vadovės Ingridos Lašinskienės vertinimu, vien finansinės paramos nepakanka. Norint konkuruoti su Kinija, Europai reikia stipresnės bendros pramonės politikos, greitesnių sprendimų, mažesnės reguliacinės naštos ir palankesnių sąlygų investicijoms į žaliąją gamybą.
Tarp pagrindinių iššūkių išlieka gamybos kaštai, energijos kaina, reguliavimo sudėtingumas ir nepakankamos investicijos į energijos efektyvumą. Nors Europos Komisija jau imasi biurokratijos mažinimo, ilgalaikę riziką kelia ir demografiniai pokyčiai.
Pasak I. Lašinskienės, Europos darbuotojų produktyvumas atsilieka nuo Jungtinių Valstijų rodiklių, o senstant žemynui tinkamos darbo jėgos trūkumas gali tapti vis didesne kliūtimi pramonei.
Europa priklausoma nuo svarbiausiųjų žaliavų
Konkurenciją apsunkina ir tai, kad didelę dalį švariajai pramonei reikalingų žaliavų Europos Sąjunga importuoja iš Kinijos. Toks modelis kelia ne tik kainų ir tiekimo, bet ir strateginės autonomijos problemų.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas bei „BusinessEurope“ viceprezidentas Vidmantas Janulevičius atkreipia dėmesį, kad Europoje nėra silicio gamyklų, todėl ši žaliava importuojama iš Kinijos. Silicis naudojamas atsinaujinančiosios energetikos ir puslaidininkių gamyboje.
Pramonės atstovas taip pat pabrėžia baterijų ir kaupimo sistemų svarbą. Nuo jų priklauso energetikos infrastruktūra, gynybos pramonė ir kitos strateginės sritys, todėl dalį gamybos grandinės būtina išlaikyti Europoje.
V. Janulevičiaus vertinimu, Europoje turėtų būti pagaminama apie 30-40 proc. atsinaujinančiajai energetikai reikalingos produkcijos. Likusią dalį galėtų tiekti trečiosios šalys, tačiau žemynas privalo išsaugoti visą gamybos grandinę – nuo žaliavos iki galutinio produkto.
Investicijos vertinamos kaip atsparumo priemonė
Europos žaliosios pramonės konkurencingumas pareikalaus didelių investicijų, tačiau jos, ŽFI atstovės teigimu, turėtų būti vertinamos ne vien kaip išlaidos. Investicijos į gamybą ir tiekimo grandines gali didinti Europos ekonomikos atsparumą, mažinti priklausomybę nuo išorės tiekėjų ir padėti reaguoti į geopolitinius sukrėtimus.
Viešasis finansavimas ypač svarbus žaliosios bei žiedinės pramonės ir dekarbonizacijos projektams, kurių atsipirkimo laikotarpis dažnai būna ilgesnis. Valstybei prisiėmus dalį rizikos, galima pritraukti daugiau privataus kapitalo.
Galimybių matoma ir Lietuvoje
„Made in Europe“ kryptis gali būti naudinga ir Lietuvai. Viena iš perspektyvių sričių laikomas svarbiausiųjų žaliavų atgavimas iš atliekų, ypač automobilių atliekų tvarkymas ir tauriųjų metalų išgavimas iš katalizatorių.
I. Lašinskienės teigimu, Lietuva turi kvalifikuotų darbuotojų, inžinerinės kompetencijos ir veikiančių pavyzdžių, todėl galėtų konkuruoti Europos mastu. Toks sektorius leistų ne tik kurti vietos pridėtinę vertę, bet ir prisidėti prie bendro Europos atsparumo.
Šaltinis: elta.lt
